Viena ryškiausių meno kontekste vyraujančių problemų yra tarpusavio nesusikalbėjimas. Visi analizuojami klausimai, kaip pavyzdžiui: Koks menas turi būti? Ką atstovauti? Kokias vertybes kelti? Ką pasakoti, perteikti? – nepriveda prie bendro atsakymo, o tuo pačiu sukelia tik dar daugiau klausimų. Galima pastebėti, kad kaip ir nėra norinčių šiais klausimais padiskutuoti ir rasti bendrą atsakymą – kas tikrai būtų labai naudinga ir patiems menininkams, ir, žinoma, žiūrovams. Dažnu atveju matyti nuomonių gausa, bet ne kylanti diskusija. Dauguma meno lauko dalyvių tiesiog turi nuomonę, koks menas turėtų būti ir, atrodo, kad nesiekia diskutuoti. Norint gauti atsakymus, koks menas turėtų būti šiandien, eužtenka vieno apibrėžimo – šis klausimas turėtų kelti diskusiją. Kol kas menas yra apsuptas abipusiu nepasitikėjimu, o iš to atsiradusi sumaištis nebeleidžia aiškiai išgirsti ir suprasti nė vienos nuomonės. Kyla klausimas – kuria oponuojančia nuomone pasitikėti žiūrovui? Kaip susikalbėti?